Sinopsis

Kūčių vakaras, pro langą matyti apsnigti stogai. Didžiulę palėpę nuomoja keturi studentai. Du iš jų – poetas Rudolfas ir dailininkas Marčelas mėgina dirbti, bet kambaryje be galo šalta, o jie neturi už ką nusipirkti kuro. Rudolfas pasiūlo sudeginti vieną iš savo dramų. Prie krosnies besišildančius draugus atranda sugrįžęs filosofas Kolenas. Nusiminęs, kad nepavyko lombarde įkeisti knygų, jis prisėda prie draugų. Staiga į kambarį įeina muzikantas Šonaras, nešinas maistu, vynu, kuru ir pinigais, kuriuos uždirbo pas vieną anglų džentelmeną. Šonaras mėgina papasakoti draugams, kaip jis užsidirbo pinigų, bet draugai, per daug užsiėmę vaišių ruošimu, jo negirdi. Jaunuoliai nusprendžia vyną išgerti namie, bet vakarienės išeiti į miestą. Į duris pasibeldęs įeina namų šeimininkas Benua, kaip įprasta, norėdamas pinigų už nuomą. Keturi draugai ima pokštauti ir šaipytis, sakydami, matę ne kartą Benua besisukinėjantį prostitučių aplinkoje. Susigėdęs senis išeina, ir jaunuoliai išsisuka nuo mokesčio. Pasidaliję Šonaro uždarbį, jaunuoliai išeina į „Momus“ kavinukę. Kambaryje pasilieka Rudolfas, ketinantis pabaigti straipsnį laikraščiui. Netikėtai jo darbą pertraukia beldimas į duris. Tai kaimynė Mimi užsuko paprašyti ugnies, nes jos žvakė užgeso. Uždegta žvakė ir vėl užgęsta, Rudolfas netyčia užpučia ir savo žvakę. Be to, Mimi pastebi, jog pametė raktą. Tamsoje beieškant rakto, jų rankos susitinka, ir jaunuoliai, užmiršę žvakę ir raktą, ima pasakoti vienas kitam apie save. Iš lauko pasigirsta raginantys Rudolfo draugų balsai. Poetas, norėdamas jiems atsiliepti, atidaro langą, ir netikėtai Mimi veidą apšviečia mėnesiena. Jaunuoliai aistringai puola vienas kitam į glėbį, prisipažindami meilę.

 

 

Tą patį Kūčių vakarą draugai ateina į žmonių minios užtvindytą miesto aikštę su daugybe parduotuvėlių ir „Momus“ kavinuke netoliese. Šonaras derasi, norėdamas nusipirkti dūdelę ir ragą, Kolenas susimąstęs varto ką tik įsigytą senovinio runų rašto knygos kopiją. Marčelas flirtuoja su merginomis, o Mimi ir Rudolfas išeina iš skrybėlaičių krautuvėlės, kurioje poetas merginai nupirko rožinį kaspinėlį. Rudolfas pavyduliauja, matydamas, jog Mimi dairosi į vyrus aplinkui. Pora prisijungia prie kavinukėje sėdinčių draugų ir užsisako vakarienę. Pasirodo Miuzetė, lydima pasiturinčio tarybos nario Alčindoro, kuris šnopuoja paskui gražuolę, tempdamas jos bagažą. Miuzetė ir Marčelas buvo meilužiai, tačiau dabar jie dedasi vienas kito nepastebį, nors yra visiškai kitaip – jie iš tikrųjų myli vienas kitą. Miuzetė nusprendžia atsikratyti Alčindoro, ima skųstis skaudančia koja ir paliepia seniui nupirkti jai naują porą batelių. Likusi viena Miuzetė prisijungia prie draugų. Atėjusiam padavėjui paliepia draugijos sąskaitą pateikti Alčindorui, kai šis sugrįš. Į aikštę įžygiuoja kareivių paradas, draugai įsimaišo į minią, ant pečių nešini basakoję Miuzetę. Į ištuštėjusią kavinę grįžusiam Alčindorui pateikiama sąskaita. Jis iš nuostabos susmunka kėdėje.

 

 

Prie muitinės vartų stoties kvartale aušta šaltas vasario rytas. Šone matyti taverna su iškaba, kurią tapo Marčelas. Iš tavernos girdėti linksmi šūkavimai. Prie krosnies šildosi snaudžiantys muitinės kareiviai, o lauke prie posto ant sniego lūkuriuoja žmonės, norintys patekti į miestą. Pasirodo Marčelo ieškanti silpna ir išsekusi, be paliovos kosinti Mimi. Iš tavernos išėjęs Marčelas pasakoja, jog dabar jis piešia tavernoje, o Miuzetė „moko dainavimo“ užsukančius pakeleivius. Marčelas pakviečia Mimi į vidų, kur yra Rudolfas, bet ji nesutinka, sakydama, jog turi išsiskirti su mylimuoju dėl nepakenčiamo jo pavyduliavimo. Pasirodžius Rudolfui, Mimi pasislepia. Poetas pasakoja Marčelui, jog žada palikti Mimi dėl nesibaigiančių jos flirtų, bet draugo prispaustas atskleidžia tiesą: Mimi sunkiai serga ir iš lėto miršta, o jis neturi net už ką nupirkti kuro, kad sušildytų savo purviną mansardą. Mimi kosulys ją išduoda. Suvokdami neišvengiamą padėtį, įsimylėjėliai nusprendžia pabūti dar kartu iki pavasario ir išsiskirti be pykčio. Marčelas išgirsta viduje kvatojančią Miuzetę. Pamatęs ją vėl flirtuojančią, dailininkas susikivirčija su drauge ir, kaip kadaise, jie vėl išsiskiria.

 

 

Po kelių mėnesių gyvenimas vėl verda mansardoje. Rudolfas ir Marčelas dedasi dirbantys, bet nenustoja galvoti apie savo mylimąsias. Sugrįžta Šonaras ir Kolinas, nešini maistu. Norėdami save pradžiuginti, jaunuoliai sėda prie stalo. Draugai pokštauja, kai pasigirsta beldimas ir įeina Miuzetė, sakydama, jog lauke lūkuriuojanti Mimi tokia nusilpusi, kad negali net užlipti laiptais. Ji sunkiai serga, paliko savo turtingą vikontą ir atėjo numirti pas Rudolfą. Rudolfas nuskuba pas Mimi, atneša ją ant rankų ir paguldo į lovą, mėgina sušildyti jai rankas. Miuzetė atiduoda savo auskarus Marčelui, sakydama, kad už juos nupirktų vaistų ligonei, o pati išskuba atnešti šiltą movą rankoms. Kolenas nusprendžia lombarde užstatyti savo paltą. Jie išeina kartu su Šonaru, palikdami įsimylėjėlius vienus, besidalijančius prisiminimais apie savo pirmą susitikimą. Draugai sugrįžta. Mimi nepaprastai apsidžiaugia, šildydama rankas minkštoje movoje, ir užsimerkia. Rudolfas, žvelgdamas į nejudantį Mimi kūną, paskendęs vienatvėje, staiga suvokia, kad ji jau mirusi ir niekas jos jau neišgelbės.