Apie

Kai sąvoką „bohema“ pradėta sieti su nevaržomo ir neoficialaus gyvenimo būdu romantiškame Paryžiuje, niekas net nemąstė apie tai, jog šis asmeninės individualybės sinonimas, taps savotišku meninės laisvės impulsu ar netgi modeliu ir vėlesnėms kartoms. Šiandien, po daugiau nei pusantro šimto metų, bene kiekvienam mūsų žodis „bohema“ kelia aliuzijas su viskuo, ką gaubia laisvo kūrybingumo skraistė, ar tai būtų išsitaršiusiais plaukais gatve žingsniuojantis jaunuolis, ar meniška interjero detalė, ar tiesiog kavos puodelio gurkšnojimas lauko terasoje.

 

 

Kai 2003 m. Vilniaus Kongresų rūmuose buvo statomi Ruggero Leoncavallo „Pajacai“, bohemiškumo dvasia dar tik nedrąsiai sklandė projekto atmosferoje. Šis pastatymas iš tiesų nubrėžė absoliučiai naują kelią. Nes tai buvo trijų Lietuvos menininkų – dirigento Gintaro Rinkevičiaus, režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus – kūrybinio bendradarbiavimo pradžia, kurį inspiravo noras originaliai pažvelgti į operos žanrą, noras eiti į netradicines erdves ir įgyvendinti netradicinius sumanymus. Šiandien galime sakyti, jog „Pajacai“ buvo savotiškas žvalgymasis, lyg studentiškas eskizas. Kai 2003 m. Lietuvos menininkų trijulė susibūrė, vedama idėjos pastatyti operą visiškai netikėtoje aplinkoje, dirigentas Gintaras Rinkevičius turėjo puikų orkestrą ir vadinamąją netradicinę erdvę Dailininko Juozo Statkevičiaus įsiliejimas į Lietuvos teatrą su originaliais sumanymais tuo metu konceptualizavo teatrinio kostiumo sampratą. Tačiau pagrindinė visos idejos sumanytojos ir iniciatores režisierės Dalios Ibelhauptaitės puoselėta idėja buvo įprasto operos teatro alternatyvos kūrimas, pirmiausia susijęs su jauna talentinga trupe, mobilia projekto komanda – pirmas mėginimas atlikėjų trupę suburti ne iš operos žvaigždžių, bet ir iš pirmuosius žingsnius didžiojoje scenoje žengiančių lietuvių dainininkų. Tai buvo absoliučiai naujas reiškinys tuometinės Lietuvos kultūroje, bet itin sėkmingai veikiantis užsienio šalyse.

 

G. Puccini „Bohema“ tapo tikru lietuviškosios bohemiečių tradicijos krikštu, nes pateisino naujo operinės trupės modelio profesionalumą, įrodė, kad trumpam susibėganti komanda gali ir per mėnesį paruošti įspūdingą metų premjerą. Nes tai yra ne pavieniai solistai, bet tarsi nuo mokyklinio suolo laikų taip ir neišsiskirsčiusi draugų grupė, kurių bendravimas nenutrūksta uždarius repeticijų salės duris, kuriems scena – ne tik vaidyba, bet dar viena jų gyvenimo dalis – nuoširdus kūrybinis bendravimas, kurie geba ir antrą valandą nakties telefonu repetuoti dialogus arba gali draugiškai pasikeisti operos veikėjų partijomis (tereikia tik prisiminti netikėtą posūkį viename iš „Bohemos“ n-tųjų spektaklių, kai impozantiškoji Asmik Grigorian pasirodė visiškai kitame amplua – nuoširdžios Mimi vaidmenyje, o koketiškosios Miuzetės partiją parengė iki tol Mimi dainavusi Sandra Janušaitė). Tačiau dabar, kai per daugiau nei dviejų metų atstumą žvelgi į pirmąjį „Bohemos“ vakarą, kai matai, jog po to įvykę daugiau nei trisdešimt operos spektaklių taip ir neprarado susidomėjimo, bet priešingai – kaskart sulaukė klausytojų anšlago, nejučia kristalizuojasi mintis apie bohemiškos dvasios įtaką tokios komandos sėkmei.

 

„Bohema“ su jos statytojų trupe įrodė ir privataus mecenavimo gyvybingumą Lietuvos kultūrinėje panoramoje, o W.A. Mozarto „Užburtoji fleita“ tik patvirtino visų šių idėjų tęstinumą, kaskart susiduriame su vis įdomesniais ir nutrūkgalviškesniais Kongresų rūmų erdvės scenografiniais variantais (užtenka vien prisiminti, kaip išradingasis Dickas Birdas ar subtilusis šviesų meistras Peteris Mumfordas pažabojo sovietinių suvažiavimų reliktu dvelkiančias koncertų salės sienas). Tačiau bene svarbiausia – per šį laikotarpį jaunų talentingų solistų trupė nejučia buvo pakrikštyta „bohemiečiais“. Ir ne tik ji, nes bohemiečiai šiandien – tai ir visa statytojų komanda, ir vyresnės kartos solistai (Vytautas Kurnickas, Arūnas Malikėnas ar operoje „Verteris“ pakviestas dainuoti Vladimiras Prudnikovas), kurie prabyla apie kūrybinio akiračio atsivėrimą, įsiliejus į bohemiečių gretas, ir jau ištikimais komandos nariais tapę rėmėjai, kurių prisijungimas palaipsniui įtvirtino privataus mecenavimo formą, iki tol Lietuvos kultūroje neturėjusią analogų. Bohemiečiai – tai neįtikėtinas reiškinys, kiekvienam projektui sujungiantis apie 300 žmonių.